|
Parašė Administrator
|
|
Pirmadienis, 27 Vasaris 2012 07:05 |
2012 m. vasario 24 d.
Jaunimo nedarbas: 5 populiariausios klaidos.
 E. Markevičiūtė. Ta proga, jog į Lietuvą atvyko Europos Komisijos atstovai (vasario pradžioje), specialiai deleguoti spręsti jaunimo nedarbo problemas skirtingose ES šalyse, LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su minia kitų viešuomenės veikėjų irgi susizgribo kalbėti apie jaunimo nedarbą.
Likus porai savaičių iki vizito, kuriame bus šnekama apie jaunimo nedarbo problemas ir jų šaknis, lyg Potiomkino kaime paskubomis stengiantis apsišluoti, pirštu grūmota Socialinės apsaugos ir darbo ministrui, neva nesugebėjusiam sužiūrėti, kiek gi daug jaunų žmonių Lietuvoje neturi darbo. Ministras turėjo išklausyti didelio valstybės aparato šalininkės, kieto kumščio simbolio – Dalios Grybauskaitės parodomąją priekaištų laviną.
Klaida Nr. 1: kaltas Kubilius
Pati jaunimo nedarbo problema nėra šokiruojanti, niekad negirdėta naujiena – visam pasaulyje įsisiūbavus ir Lietuvon atslinkus krizei jaunimo (15-29 m.) nedarbas, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, didėjo skausmingai sparčiai: 2008 m. nedarbo vidurkis – 15,2%, 2009 m. – 31,6%, 2010 m. – 38,3%.
Dar baisiau statistiniai duomenys atrodo, kai pagalvojame, kiek jaunų žmonių emigravo: 2008 m. – 6505, 2009 m. – 8126, 2010 m. - net 38560 žmonių.
Retrospektyviai pagalvojus apie Lietuvos BVP augimą pastaraisiais metais, situacijos šaknys tampa aiškesnės, o demagoginę retoriką mėgstančių politikų ir wannabe politikų mintys – juokingos.
2007 m. BVP augimas buvo 8,8%, 2008 m. – 3,1%. 2009 m. krizė galutinai įsisiūbavo, o netvaraus, neatsakingu skolinimusi ir per dideliu optimizmu pridangstytos Lietuvos ekonomikos burbulas susprogdintas – BVP augimas buvo minusinis ( -14,8%). 2010-aisais, rodos, viskas ėmė taisytis – realus BVP prieaugis pasiekė 1,3%, o 2011 m. pabaigoje džiaugėmės net 5,8% BVP augimu. skaityti toliau.
|
|
|
 |
| Diskusijos Tema: Ar Lietuva draugiška šalis jaunimui? Ko reikia, kad dirbti ir kurti verslą čia būtų lengviau? |
|
 |
Š.Gustainis:„Jaunimo nedarbo problema visu aštrumu išryškėjo tik šiemet, kai iš Europos viršūnių tarybos sugrįžusi Prezidentė ant „kilimėlio“ išsikvietė socialinės apsaugos ir darbo ministrą ir jį „paauklėjo“. D. Grybauskaitė pati pripažino, kad jai buvo nesmagu Briuselyje klausytis apie Lietuvos atsilikimą jaunimo įdarbinimo srityje. Džiugina bent tai, kad užgauta šalies vadovės ambicija atkreipė dėmesį į jautrią problemą.
Dalis ekspertų jaunimo nedarbo problemą siūlo spręsti skatinant jaunimo verslumą, paprastinant įmonių steigimą, mažinant įstatinio kapitalo reikalavimus ir t. t. Šios iniciatyvos sveikintinos ir reikia siekti jų įgyvendinimo, bet daug dėmesio skirdamas jaunų žmonių problemoms spręsti, negaliu pritarti tokiam jaunimo įdarbinimo skatinimui, kuris diskriminuotų kitus piliečius. Jaunas žmogus konkurencinėje kovoje dėl darbo vietos su pagyvenusiu žmogumi ir taip turi pranašumų – kalbų mokėjimą, įvairių kompetencijų, veržlumą, daugiau energijos, todėl svarbiausias uždavinys turi būti darbo vietų kūrimas apskritai.“. skaityti toliau |
V.Mitalas: „Už diskusiją apie jaunimo nedarbą siųsti gėles su šokoladukais galime tiesiai į Prezidentūrą. Būtent ten esantis ciklonas, apsižiūrėjęs, kad yra galimybių atvilioti papildomų ES lėšų į Lietuvą, ir sukėlė reikalingų, bet dažnai menkai racionalių nuomonių audrą Lietuvoje. Įvardinta tai buvo pagal geriausias paternalistinio mąstymo tradicijas iš negatyvios pusės – „jaunimo nedarbo problema“. Man daug labiau patiktų diskusija apie jaunimo užimtumą. Toks terminas tiksliau atspindėtų klausimo problematiką ir labiau sufleruotų, kuriomis kryptimis reikia veikti. Krypčių yra keletas:
1. Skatinti darbo rinkai reikalingų įgūdžių formavimąsi dar mokykloje. To galima pasiekti populiarinant savanorystę ir vystant įvairias stažuočių sistemas. Jei mokytojas 5-10-ose klasėse mokinių renkamas socialinio darbo valandas rekomenduos susirinkti ne genint jazminų krūmus aplink mokyklą, bet einant veikti į jaunimo organizacijas, o ekonomikos pamokos bus integruotos kartu su verslumo įgūdžių projektais, visa tai duos pastebimų rezultatų ateityje.“ skaityti toliau |
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta Pirmadienis, 27 Vasaris 2012 07:06 |
|
|
Parašė Administrator
|
|
Penktadienis, 17 Vasaris 2012 12:42 |
2012 m. vasario 17 d.
Vasario 16-oji – tai šis tas apie Laisvę
 R.Šimašius. Kai švenčiame valstybines šventes, vis pasisuka kalba apie didelius, toli ir aukštai esančius dalykus: nepriklausomybė, valstybingumas, tauta, vienybė. Džiaugiamės, ką kaip tauta esame pasiekę, įdedame į šiuos pasiekimus savo prasmę. Džiaugiamės, kai kas nors kitas šią prasmę pamato taip pat kaip mes. Pykstame, kai prasmė įžiūrima skirtingai. Tik pažiūrėkime į alternatyvius, vienas prieš kitą nukreiptus šventinius mitingus ar eisenas...
O aš vasario 16–osios proga noriu pakalbėti apie asmeniškus dalykus. Nes be asmeniškų dalykų – laisvės, atsakomybės, garbės, supratimo, sugyvenimo, laimės siekimo - nebus ir jau mano minėtų didžiųjų.
Geriausią būdą paminėti vasario 16–ąją atradau prieš du metus. Kažkokie gerieji žmonės (nors kažkodėl tik į žiemos pabaigą) vis išlieja paprastutį ledą Vilniuje Lukiškių aikštės viduryje. Tai štai – geriausia, kaip galima pajusti Nepriklausomybės dienos nuotaiką – tai su šeima smagiai pačiužinėti tiksliai ten, kur kažkada priešais KGB langus stovėjo paminklas Leninui.
Dar yra gera žinoti, jog esi pats atsakingas už savo gyvenimą. Nori – apiburnoji visus iš eilės: verslininkus, valdžią, kaimynus, gimines ir kitus. Ilgainiui ir lieki su tais, kurie irgi mėgsta burnoti, ir tais, apie kuriuos mėgsti burnoti.
Nori – sieki sau ir savo šeimai laimės ir geresnio gyvenimo, pastebi kitų pasiekimus ir gerus darbus. Ir ilgainiui pradedi gyventi tarp panašių į save, nes tie, kam patinka gyventi avinų bandoje pasuka į kitą pusę ir burnoja, kad ne tinkamo ragų kalibro ožys tą avinų bandą veda, netinkami aviganiai į krūvą sugainioja.
Dar gera būtų žinoti, kad Tėvynei meilę galima parodyti pagal savo įsivaizdavimą, poreikius ir išgales. Pavyzdžiui, žurnalistai prieš tokias šventes vis paklausia – tai kaip su ta mano iniciatyva nebebausti už vėliavos neiškėlimą? Ogi niekaip... Seime lengviau priimamos idėjos baudas padidinti.
Man atrodo, kad laisvė (o ne pareiga) kelti Lietuvos vėliavą yra tai, dėl ko reikia didžiuotis, džiaugtis, ir dėl ko verta kelti trispalvę. Nes ji simbolizuoja ne tik didelius ir tolimus dalykus, bet ir artimus bei žmogiškus – laisvę, atsakomybę, laimės siekimą.
|
|
|
 |
| Šventinė diskusijos tema: Vasario 16-oji užsienyje gyvenančių liberalų akimis. |
|
 |
| A.Avižius:„Prieš kelis metus buvo renkamas gražiausias lietuviškas žodis. Aš balsavau už „laisvę“ – ji man neatsiejamai susijusi su Lietuva. Šiandien kalbėdamasis su užsieniečiais kolegomis pasakiau, kad vasario 16-oji yra viena iš mūsų nepriklausomybės dienų. „Kiek gi jūs tų dienų turite?“ – paklausė kolegos. Paminėjau dar Kovo 11-ąją, Valstybės, Laisvės gynėjų, Sąjūdžio, Okupacijos ir genocido, Birželio sukilimo, Laisvės (SSRS armijos išvedimo), Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą (Vytauto Didžiojo karūnavimo), ir Baltijos kelio dienas. Įspūdis buvo nemenkas.“. skaityti toliau |
V.Stulpinas: „Lietuvos Nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas prieš 94 metus, t. y. 1918 metų vasario 16 d. Taip atgimė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Globaliojo pasaulio mastu tą dieną Lietuva įgyvendino savo liberalius siekius – tapo laisva. Lietuviškoji vikipedija liberalizmą apibūdina taip: „Liberalizmas (lot. libere – „laisvas“) – sąvoka, apimanti kelias reikšmes. Tai politinė teorija, pasisakanti už valstybės kontrolės apribojimą ir laisvą rinką, susiformavusi Anglijoje XIX amžiuje.“; „Esminiai liberalizmo pagrindai: kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir nuosavybę.“ skaityti toliau |
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta Penktadienis, 17 Vasaris 2012 12:43 |
|
